... dar vienas ilgesiu smilkstantis bemolis sugeria mano pašurpusią odą ir padrikos ritmikos dūžių dūmai apgaubia mano įsitempusį, džiazo variacijų lepinamą kūną. Trūksmingos pabirusio jausmo miniatiūros sukrenta ant židinio prieblandoje besimarkstančių vokų, vėliau švelniai nurieda link lūpų ir joms nevalingai šyptelėjus, geriasi vidun. Baltojo vyno, dekoratyvinių cinamono lazdelių ir muskatinio šešėlio kompozicija išlieka nejudinta mažų,nuolat sušalusių pirštų. Užliūliuoti minkštų, kaistančios aplinkos temperatūrai nepavaldžių akmeninių sienų sklaidomų akordų, pastarieji lėtai siūbuoja Chardonnay stiklą ir paklydusias mintis gaivina į vakarus dūžtančia nauja nusidėjimo nata.
Net ir šiąnakt, nuo naivių vaikiškų sapnų per tūkstantį mylių nutolę mano šalantys nykštukiški pirštai negalės ramiai apglėbti sapno ir išlieti savo raibstančio atvaizdo jo gelmėse. Šiąnakt aš ir vėl kaip anuomet, nerūpestingomis vėjyje išsiplaiksčiusios vaikystės naktimis, norėsiu savo delne gniaužti minkštą pliušinio begemoto leteną, vieną iš keturių baltutėlių, žiemos pašvaisčių pro apšerkšnijusį lango stiklą nubučiuotų pagalvių aštuntuko kampų, pūkinės antklodės ar plonutėlių naktinukų kraštą... Prieš tūkstantį mylių delnuose gniauždavau gležną mamos bevardį pirštelį arba tokį tvirtą, ir, rodos, net ir saugiausiame sapne mane sergstintį tėčio smilių. Dabar viso to tiesiog nėra. Tuštėjantis vyno stiklas liudija istorijon surašytas mažąsias dienas, taip pat, ir nekintančia kūnų šiluma alsuojančias mano naktinių sargų pastangas.
Dabar naktimis lieku viena. Nepaisant mano nueitų mylių ir ilgainiui vis tikriau šokančių mano pėdų, prieš atsiduodama į nakties dermes, privalau įsikibti į kaži ką tikro ir gerai pažįstamo. Į ką nors, kas mano naujausiuose sapnų pasauliuose išnuogintus jausmus ir išgyvenimus, fantazijas ir kitiems sunkiai suvokiamas idėjų nuotrupas surikiuotų, ir auštant, sidabriniam rūkui dūžtant į milijonus mažyčių skaidrios, rytais žole besiritinėjančios rasos dalelių, parsiųstų atgal. Atgal į liguistai svaiginančių džiazo ritmų išsiilgusį kūną. Į mano vidų. Į tik man vienai pažįstamą ir taip begalinį pasaulį.
Muskuso ir braziliško kavamedžio pupelių aromatų nudabintus žvakių liežuvėlius perveria dar viena bemolių ir stilizuotų sinkopių banga. Virpantys vokai pamažėle nurimsta.
Raminantys šviesos dulkelių žingsniai nubučiuodami kiekvieną blyškios odos linkį, kiekvieną, sulig atskiru taktu lengvėjančią kertelę, nuridena ir laikinai nebūtin išstumia periodiškai susikausčiusias mintis ir paikus mano charakterio tonus.
Dūžiui keičiant dūžį krauju į mane suplūsta penki litrai laimės.
...
