Iki šiol Aš kuo puikiausiai tvarkydavausi su visais savo laimės, maudulio ir visiško nieko demonais. Nemalonius dalykus stumdavau nuo savęs į šalį, o prisiminimus, nuo kurių nejučia imdavo gelti, ištrenkdavau į patį giliausią sielos dugną. Ten juos kruopščiai apkraustydavau šviesiomis mėnesienos naktimis, raminančiais rankų prisilietimais, jūra ir tyliu kvėpavimu, giliai užkapstydavau ir leisdavau sau patikėti, jog šitaip atsikračiau jų amžiams. Kad jų daugiau nebėra ir, rodos, niekada negalėjo būti. 

Taip Aš instinktyviai stūmiau nuo savęs visą savo pasaulio skausmą. 

Ir turbūt kaip tik dėl to visi kitų planetų gyventojai, visos aplinkinės žvaigždės ir jų palydovai, visi epizodiniai asteroidai, nuolat besisukdami aplink keistąją mano planetą ir tiesdami savo šiaures mano ašigalių link, tikėjo nesibaigiančia mano saulės šiluma. Saulės, kuri tyliai glūdėdama mano viduje neleidžia pasimiršti, jog šioje visatoje esu ne viena. 

Nuolatos savęs klausiu: kam man to reikia? Kodėl negailėdama barstau pilnas saujas savęs tiems, kuriems to visai nereikia? Kodėl neužsimerkiu, kai liūdesiu spindinčiomis akimis į mane žvelgia kita planeta, kodėl, vos tik pajutus nerimo audrą gretimame žemyne, atsilaužiu viso to dalį ir savo vandenynuose leidžiu įsivyrauti chaosui?

Galiu klausti savęs to milijonus kartų. Klausti ir svarstyti, perklausti iš naujo, ieškoti atsakymo ir be perstojo priešintis jo neradimui. Bet visa tai neturi jokios prasmės. Atsakymas slypi kiekviename mūsų - tyliai ir teisingai iki tos akimirkos, kai skylame patys - mes visi  bandome suteikti kitiems tai, ko mums patiems labiausiai reikia.

Tokią save sukūriau. Laimingą, nepriklausomą ir pakankamai stiprią, kad galėčiau pati sau atstoti begalinę vandenyno ramybę.

Turbūt kaip tik dėl šios priežasties niekam nešauna į galvą pasirūpinti manimi.

Stipriai suspauti ir nepaleisti, kol baigsis drebėjimas, kol vėjai nurims, o danguje neliks jokių baimės ir grėsmės pėdų. Kol išsilaisvinsiu iš savo ledo gabalėlio kiauto ir būdama tikresnė nei kadanors anksčiau, galėsiu atiduoti save į mano pačios širdies plakimą atstojančius, tvirtus, jau niekad manęs nebepaleisiančius delnus. 


Nesu tokia tvirta, kokia dauguma yra linkę mane laikyti.
Tiesiog saugau save nuo kitų. O galbūt nuo savęs pačios.
Mano vidus gana sudėtingas ir komplikuotas. Painus. Kitų į jį neįsileidžiu. 
Taip darau ne todėl, jog nepasitikiu mane supančiais žmonėmis. Ne. Taip darau, nes nepasitikiu savimi. 
Tai sunku išreikšti žodžiais. Šitaip rašant jie tarsi netenka prasmės. Jausmų banga juos nubloškia ir išblaško į šalis, nustelbia ir galutinai išbraukia į nebūtį. 
Tai ir yra mano bėda. Jausmas už mane stipresnis.
Stipresnis už naktį ir vėją, už dykumą.
Jausmas nebėga ir nepaleidžia. Jis nuolat gyvena manyje. Visi jie. 
Todėl taip ir yra. Visą tai, ką jaučiu taip stipriai, laikau savyje. Kasdien žvelgdama kitiems į akis vis labiau suprantu, jog iš tiesų nė vienas jų manęs nepažįsta. Jog nė vienam iš jų aš neparodžiau, kokia esu. Jog nė vienas nebandė manęs tokios surasti.
Sudėtingos, trapios, nuolat susipainiojusios nuo virpančios, it mažulyčio kolibrio sparneliai, mylinčios savo širdies.


Meilė trapi. 
Ir mes ne patys geriausi prižiūrėtojai.
Mes tiesiog kapanojamės kaip mokam ir tikimės, kad ji išliks.
Nepaisant visko.