Laikas pastvėrė mane ir nusinešė savo tris ketvirtąsias sniegu į jūrą plūstančių vėjų srautais.
Link aistros ašių byrančios žvaigždės, vos atitrūkusios nuo blakstienų ir mažomis pėdomis liedamos geismų rodykles, kaskart blėstančiais tvinksniais besišypsančiose kūno ląstelėse braižė naujus, konvulsiškų mano polėkių ornamentus.
Šitaip kaktomuša į miegančią pievą kilo juoda saule per laiko kvintas į kairę atsinaujinančios dvidešimt aštuonios paros savęs atsidavimo ir pamiršto miego šešėlių.
Rinkau albumą laimingų akimirkų kolekcijai, kuriai buvo nulemta išsipildyti.
Ne sau.
Rinkau kitiems.
O štai dabar mano laikas teka lyg mazutas. Lydosi ir tirpsta ant mano odos braižydamas fantastiškas nekaltumo schemas. Tos schemos palengva be garso susigeria, sutirpsta, o jų vietoje atsiranda kitos. Neliestos ir nepažintos, bet kurią akimirką galinčios ir vėl sutirpti.
Be perstojo virpčiojanti materija nuolat primena, jog ši vieta ne mano. Lyg lašas besimainančios sodriatonės akvarelės, nuo vieno drobės krašto link kito iškrentančios iš tirštų septynioliktojo dydžio teptuko šviesmečių, negebu įsipaišyti į blausiu opaliniu išsprogstantį likusiųjų šešių milijardų kvėpuojantį žemės burbulą.
Čia kiek per ankšta. Per tylu.
Ir kartais per liūdnai kvepia.
Žinau, kad nesu standartinis, vienas iš to daugelio gerojo šablono konvejerinės gamybos žmogaus modelių; labiausiai priimtinų variantų. Mano širdis per dažnai blokuoja protą, elgsena veda manęs nesugebančio sustabdyti (net ir nepaliaujamai juntant užpakalį spardančios viso to būtinybės) antrojo mano „Aš“ varianto iš proto, o nuolat besimainančios ir kone laužančios savo neapčiuopiama jėga emocijos, pupomis nubyrėjusios nuo skruostų, išraižo dar vieną spingsinčio žvilgsnio ornamentą mano sielos odoje ir veda naujos beprotybės link.
Su manim sunku. Žinau.
Pačiai irgi nėra lengva.
Nors persiplėšk. Akimirką rodos, kad galiu į delnus sudėjusi visą savo džiaugsmą ir kasdien lūpomis ženklinamą laimę išlieti visiems auksu ir čiupusi už rankos nusivesti ant savo pasaulio stogo, nors trumpam, kur nepaliaujamai šypsotųsi mano kojomis žemės nesiekiantys fantazijų demonai ir žvaigždėmis byrėtų susišiaušusių ausų švelniaminčiai naktinių kiškių prisilietimai.
O kartais man tiesiog baisu.
Akimirka išsitęsia link mano nenušlifuotų, aštriabriaunių aistros ašių ir milijono atodūsių pavidalu ima vertis gilia skyle krūtinėje, kai imdama byrėti apkabinu save virpančiais lediniais pirštais.
Nesu vien beprotybės ir vėjo glamonėjamas pavidalas. Ne.
Man lygiai taip pat reikia šilto apkabinimo, nuoširdaus žvaigždžių mirgėjimu nuo skaidraus naktinio dangaus atsispindėjusio žvilgsnio, ir jausmo, kai užmarštint nustūmusi baimę, jog ir vėl blaškysiuos akvareliniu lašu ant aliejinio drobės fono, galėsiu nurimti ir atiduoti save tokią, kokią turiu.
Mažą trapią mergaitę, su drovia šypsena ir naktine rasa atlasinį rytą nešančiomis drėgnomis sidabro blakstienomis.
Daugiau nerašysiu nieko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą