Vanduo visuomet mane ramino.
Žavėjo.
Keitė.
Niekad nejusdavau savęs taip lengvai ir teisingai, ir niekad nebūdavau tokia veriamai tikra, kaip kad jį jausdama.
Tų, iš laiko gniaužtų išsprukusių sekundmačio žingsnių metu, kai mano sveikam protui nesuvokiama galybė šilkinių vandens gijų liečia mano odą, skverbiasi per poras ir man nežinomu stebuklingu būdu bando užpildyti mano vidų, kažkas spragteli. Kažkuri mano sielos detalė, kasdien mašinaliai šlifuojanti jutimų veržleles ir verčiama suktis į priešingą jai pusę sustoja, ir išriedėjusi iš įprastinės savo vietos įsitaiso ten, kur juntu ją aštriausiai. Kur ji pati gali veikti nebeįtakojama tvermės ir kitų kvailų, per klaidą vadinamųjų genijų sukurtų instrukcijų bei matų dėsnių.
Jausmas persmelkia staiga ir skausmingai, suplūsta į kiekvieną mano kūno ląstelę ir prispaudžia tokia baisia jėga, jog apstulbusi nepastebiu , kaip skaidriomis vandens deimantėlių skeveldromis nuo manęs tolsta visas mano nerimas ir baimės. Kaip aksominiai bangų pirštai išbraukia iš mano akimirkos opalinio rūko maudulį. Kaip manyje amžiams tikra ir teisinga apsigyvena šaltinio tyrumo laimė.
Apčiuopiama.
Tobula.
Genetinė.
Vasarą viskas kitaip. Saldesni kvapai, malonumu besisklaidantys bliuzo garsai ir, rodos, tik mano akims išdovanotos sodrios, prisirpusios spalvos.
Vasara išlaisvina. Išlaisvina tą beprotišką laimę, kurią sąmoningai lig tol saugodavom savyje, tyliai ir teisingai tam, kad niekad neprarastume. Kad jai pabirus netektų rinkti iš naujo.
Vasarą šios baimės tiesiog nelieka. Vėjy laisvas jausmas, kasryt lepinamas naujais saulėtekių peizažais ir kvapnia, filosofine rytinės kavos šypsena spindintis jaukios Paryžiaus kavinukės terasoje, dienas leidžia klaidžiodamas greta įkvėpimo ir pažinimo polių, nuolat atrasdamas ir kurdamas. Nuolat apsuptas naujų vietų, vaizdų bei vėjų, ir kaskart vis darnesnių, švelniai mano vidų gludinančių jausmų. Taip bėgant laikui jaučiu, kaip mano laimė auga ir skleidžiasi kaip didžiulis saulės žiedas, kaip užpildžiusi visą visatą ji sugrįžta, ir pro vyno stiklą stebėdama mylimų žmonių akyse šokančias žvaigždes, nurimsta.
Tai keičia.
Keičia mane, mano vidų, visą mano pasaulį.
Jis kitoks.
Kitokia ir aš.
Daug ramesnė. Laimingesnė.
Ir daug tikresnė.
vau, skaiciau visus tavo irasus ir su kiekvienu vis labiau zavejausi :) labai jausmingai rasai, net sirdele virpa :))
AtsakytiPanaikintiskaitaut ir atrodo viska isgyvenu su tavim. tu labai talentinga.
AtsakytiPanaikintio cia tavo kuryba tik ar tikri isgyvenimai? butu labai idomu suzinoti.
su draugem nuo siol lankysimes cia dazniau (: